Jau­ni­mas ke­lia aukš­tus rei­ka­la­vi­mus tu­ri­niui ir for­mai

Šiau­lių jau­ni­mo or­ga­ni­za­cijų aso­cia­ci­jos „Apsk­ri­ta­sis sta­las“ (ŠJOA „AS“) kon­fe­ren­ci­jo­je iš­rink­tas nau­jas aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas ir nau­jo­ji val­dy­ba. „Apsk­ri­ta­jam sta­lui“ 2020 m. ne­bu­vo vie­ni iš leng­viau­sių, ky­la ne­ma­žai klau­simų dėl atei­ties. „Etap­lius“ pa­si­tei­ra­vo nau­jo­jo aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­ko Min­dau­go Lau­ri­nai­čio, ko jis ke­ti­na im­tis, kad or­ga­ni­za­ci­jos veik­la at­gytų.
 – Kas jus paskatino siekti „Apskritojo stalo“ pirmininko posto?

– ŠJOA „AS“ veiklą ilgą laiką stebėjau iš
šalies, kartkartėmis atsidurdavau vienoje ar kitoje veikloje kaip
savanoris. Dar prieš keletą metų tai buvo gana aktyvi organizacija,
vienijanti nemažą tuntą jaunimo organizacijų ir beužgimstančių lyderių.
Pastaruoju metu buvo šiek tiek liūdna matyti organizaciją vis labiau
besitraukiant. Pasiekdavo nuogirdos, kad trūksta elementarios
komunikacijos ir noro telkti bendruomenę. Nepridėjo pliusų ir viešai
sušlubavęs organizacijos įvaizdis, tad nenuostabu, kad besiveržiančiųjų
perimti organizacijos vairą daugiau neatsirado. Juk iš naujo teks kloti
pamatus, atkurti komunikaciją, rasti motyvuotų ir norinčių savo laiką ir
patirtį investuoti asmenų.

Sprendimas išdrįsti ir pabandyti atėjo
natūraliai. Juo labiau kad su šia organizacija susiję tikrai smagūs
prisiminimai. Norisi, kad tokius prisiminimus apie kartu nuveiktus
darbus, įgyvendintas iniciatyvas jaunimas ir toliau išsineštų, kad
organizacija iš tiesų atstovautų narių interesams ir juos gintų.

Kuo užsiėmėte, prieš tapdamas „Apskritojo stalo“ pirmininku?

– Tiek prieš tapdamas
pirmininku, tiek dabar dirbu žurnalistu. Šiaulių universitete (dabar –
akademijoje) baigiau lietuvių filologijos ir komunikacijos studijas.
Mėgstu savanoriauti, įsitraukti į kitas veiklas. Buvau festivalio
„Šiaulių naktys“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios
bibliotekos savanoris. Savanoriška patirtis labai įvairi: teko ir kėdes
nešioti, ir koordinuoti veiklas, įgyvendinti naujas miestui iniciatyvas,
pavyzdžiui, pirmųjų Šiauliuose slemo varžytuvių organizavimas.
Tikiuosi, kad mano patirtis bus naudinga organizacijai ir padės atkurti
pastaruoju metu viešojoje erdvėje sušlubavusį įvaizdį. Žinoma, to tikrai
nesieksiu vienas, ieškosiu asmenų, kurie sutiktų kartu investuoti savo
laiką ir idėjas.

Kokių idėjų atsinešate, ką planuojate keisti, daryti kitaip nei jūsų pirmtakai?

– Pirmieji darbai jau prasidėjo –
suplanuoti ir vykdomi pokalbiai su Jaunimo reikalų departamentu,
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, Europos jaunimo informacijos
tinklo Šiauliuose „Eurodesk“ atstovais. Tuomet pereisime prie jaunimo
organizacijų, kurios yra mūsų narių sąraše. Su kiekviena iš jų norėsiu
susitikti atskirai, susipažinti ir sužinoti, ko jos tikisi iš mūsų,
kokias problemas įžvelgia. Pagal tai galėsime planuoti ateities veiklas,
formuoti siūlymus Šiaulių miesto savivaldybės Jaunimo reikalų tarybai.

Ką daryčiau kitaip nei pirmtakai, sunku pasakyti. Nors ir buvau prijaučiantis organizacijai, tačiau kas vyko jos viduje, kaip buvo organizuojami darbai, nemačiau, tad būtų neteisinga daryti palyginimus. Viena aišku – tokios problemos, su kuriomis dabar susiduria organizacija, nesusikaupė per dieną. Jas turėjo matyti ne tik valdyba, bet ir Šiaulių miesto savivaldybės Jaunimo reikalų taryba. Tačiau kažkodėl nei iš vienos, nei iš kitos, nei iš trečios pusės nieko nebuvo daroma. Manau, tikrai nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje, kai visi tyli, kol laivas nuskęsta. Vienintelis kelias užkirsti kelią problemoms – diskusijos, komunikacija tarp visų suinteresuotų šalių, įsiklausymas.

Ar piniginis atlygis būtų varomoji jėga? Ar tiesa, kad didžiajai daliai jaunimo rūpi tik pinigai?

– Jei žmogus nori imtis darbo vien dėl to,
kad jį motyvuoja piniginis atlygis, tuomet reikėtų pergalvoti savo
pasirinkimą. Nemanau, kad atlygis gali išlaikyti motyvaciją užsiimti
viena ar kita veikla pakankamai ilgai, tad reikėtų ieškoti ir kitų
varomųjų.

Man, pavyzdžiui, patinka vis sužinoti
kažką naujo, būti bendruomenėje, kartu siekti rezultatų, ieškoti
sprendimų, jausti, kad tobulėju, – tai mano pagrindiniai varikliai, nors
kai kam po darbo užsiimti dar kažkokia veikla atrodo absurdiška.
Kiekvienas turime rasti savo motyvacijos šaltinių. Pinigai nėra jaunimo
varomoji jėga, nors tikriausiai visi sutiksime, kad be jų taip pat būtų
neįmanoma. Juk įdomus ir vertingas turinys, lektorių paskaitos dažnai
yra mokamos ir čia nėra nieko nenormalaus. Už darbą visuomenė atsiskaito
sutarta valiuta, tad būtų keista mokėti daržovėmis, o ir „blatų“ laikai
seniai praėjo, tad tikrai nenormalu būtų mokyti jaunimą verstis ar
siūlyti lektoriams savanoriauti.

Kur kas protingiau rengti projektus,
ieškoti rėmėjų ir gauti finansavimą. Tai suteikia šansą įdomų turinį
kurti ir teikti nemokamai, didinti jo prieinamumą. Jaunimas vis dar
ieško uždegančių idėjų, žmonių, draugų, pažinčių, jie nori tobulėti ir
miestas turi suteikti jiems atitinkamas sąlygas, o ne guostis, kad
įmanoma „kažką“ daryti ir be finansavimo.

Tuomet ir turime situaciją, kad jaunimas
neateina, neįsitraukia, nes neranda to, kas sudomintų. Pinigų stygiumi,
kaip rodo Jaunimo reikalų departamento atliktas jaunimo tyrimas,
daugelis nesiskundžia, tačiau kartais trūksta vietų, renginių, veiklų,
kur galėtum juos prasmingai panaudoti. Kaži ar kava išsinešti yra
prasmingas jų panaudojimas, bet jei nėra nieko įdomesnio?

Į jaunimo organizacijas jaunimo tikrai nelengva pritraukti, tačiau tai ne vien tik jaunimui atstovaujančių ar su jaunimu dirbančių organizacijų problema. Ji yra kompleksinė, o jos ištakų reikėtų ieškoti, darant apklausas ir tyrimus. Simptomiška ir tai, kad jaunimas darosi vis išrankesnis, jie kelia aukštus reikalavimus turiniui, formai, pateikimui, o neradę juos tenkinančių paslaugų mieste, jų randa internete, sostinėje, keliaudami.

Etaplius naujienos